#365laimesdienos - 5 dienos ramybės saloje
Praėjo šiek tiek laiko, nuo paskutinio mano įrašo. Ne dėl to, kad būti laimingai kiekvieną dieną per sunku. Atvirkščiai – buvau tokia laiminga, kad nusprendžiau keletą laimės dienų sutalpinti į vieną įrašą ir visa laiką skirti salos tyrinėjimui bei poilsiui.
Fernando de Noronha – mažutė, vos 18 km2 sala, išsiskirianti savo paprastumu ir kartu prabanga. Iš pirmo žvilgsnio, čia nieko panašaus į prabangą ir nepamačiau. Atskridome į oro uostą, primenantį prekyvietę, sakyčiau, Kalvarijų turgų. Iš ten – labai maloni moteris palydėjo į autobusiuką, kuris mus turėjo nuvežti į vieną geriausiai TRIP ADVISOR vertinamų “viešbučių” saloje.
Važiuojant sunkiai pravažiuojamais keliukais ir dairantis pro langą supratau, kad tai toli gražu nekvepia jokia prabanga. Dar daugiau – aplinkui duobėtas, dulkėtas kelias, kažkokie lūšnynai, kemsynai ir pašiūrės. Tačiau nuo pirmos akimirkos sužavėjo pašiūrių spalvos. Visos išdažytos ryškiausiomis spalvomis, apipavidalintos įvairiausiomis dekoracijomis. Na ir pašiūrės, pasirodo, yra tie viešbučiai. Išleidus keletą pakeleivių skirtingose vietose užkilome į kalną, kur ir laukė mūsų prabangi viešnagė
Kadangi gyvenimas jau išmokė, nieko per daug nesitikėti ir neturėti išankstinių nusistatymų, pamačiusi gana tvarkingą kambarį su lova, oro kondicionieriumi ir net dušu (kad ir pradžioje be karšto vandens) visiškai nusiraminau ir jau pirmą vakarą leidomės tyrinėti salą.
Prieš kelionę gavau daugybę patarimų, kaip ir kur laikyti pinigus, kaip ir kur nieko nesinešti, nesirengti ir nesiauti. Pačioje Brazilijoje tai, galbūt ir aktualu, tačiau pasiteiravus vietinių, ar saloje saugu, viešbučio savininkė tiesiog šypsojosi ir parodė vietą, kurioje išeinant tiesiog paliktume kambario raktą. Sala be galo saugi: čia gyvena tik pora tūkstančių vietinių žmonių ir nuolat vieši šiek tiek turistų. Į salą sau gali leisti atvykti tik tikrai turtingi žmonės, tad ir svetimo turto jiems nereikia. Turistų skaičius saloje ribojamas gana dideliais ekologiniais mokesčiais.
(Raktai nuo kambarių tiesiog paliekami kabykloje, kieme šalia viešbučio)
Salos svetingumas užbūrė nuo pirmų žingsnių. Besišypsantys žmonės, šilta saulė ir už kiekvieno kampo atsiveriantys nuostabūs vaizdai. Nepakartojamai skanus maistas: pradedant viešbučio šeimininkės kepta kiaušiniene kas rytą, iki restoranų. Beveik visą laiką rinkomės žuvį, kuri čia – pasakiškai šviežia ir pasakiškai skani.
Nors pirmomis dienomis dar stengiausi likti “ant ryšio”, po ilgų pastangų supratau, kad tai yra tiesiog laiko švaistymas. Tokioje saloje tiesiog nuodėmė skirti dėmesį interneto paieškoms, kuris, beje, yra tik vienoje vietoje, prie bokštelio, kur ir renkasi žmonės. Ir tada, pasidavusi salos diktuojamoms taisyklėms ir tvyrančiai nuotaikai, tiesiog leidau sau pagaliau atsipalaiduoti ir priartėti arčiau gamtos...
Grįžus į Fortalezą ir pamačius užtvindytas eismu gatves, triukšmą, kamščius ir nesuskaičiuojamą skaičių žmonių judančių pirmyn ir atgal, supratau, kodėl, visgi, sala skirta tik turtingiesiems. Nes turtas yra ramybė, saugumas ir tiesiog buvimas su savimi čia ir dabar.
Praleidau penkias neapsakomai nuostabias, kupinas ramybės ir tylos dienas vienoje gražiausių iki šiol mano aplankytų salų. Kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, jaučiau begalinį būties džiaugsmą.
O čia – dar keletas nuotraukų, kurios, aišku, niekada neatspindės tikrojo salos grožio ir svetingumo.
