Pirmoji savaitė Osle: laimė slypi ne šalyje.
Tą dieną, kai priėmiau sprendimą ir pasiryžau eksperimentui kraustytis į Oslą, pamenu kaip šiandien. Lygiai prieš metus savaitgalį leidome Druskininkuose: mėgavomės šiltu oru ir visais, šio kurortinio miesto teikiamais malonumais, gamta ir ramybe. Abu su nekantrumu laukėme ilgai planuoto pokalbio, kuriam abu ruošėmės. Atsakingai skyrėme laiko apmąstyti savo tikslus ir vertybes, norus ir galimybes. Mes visada tokiems pokalbiams ruošiamės labai rimtai ir atsakingai, kad šie būtų produktyvūs, o priimti sprendimai – svarūs, apgalvoti ir užtikrinti. Tą dieną žinojome, kad abiejų mūsų tikslas – pagaliau būti kartu. Po metų susitikinėjimo visame pasaulyje (Barselonoje, Brazilijoje, Norvegijoje, Italijoje, Rygoje....) abu jautėmės labiau nei tikri, ir labiau nei nusipelnę pagaliau būti kartu.
Vienintelis klausimas ir sprendimas, kurį turėjome priimti: kada, kur ir kaip. Ir tai padaryti nebuvo sunku. Pasvėrę visus už ir prieš, adekvačiai įvertinę savo ir vienas kito galimybes pasirinkome, kad pirmaisiais mūsų namais taps Oslas. Juolab, kad Norvegija nominuojama geriausia šalimi gyventi, sprendimas atrodė tikrai daug žadantis :)
Nespėjau apsidairyti, kaip ta diena ėmė ir atėjo. Visą savaitę kroviausi daiktus į automobilį, kuriuo ir keliavome į savo naujuosius namus. Pasirinkome šį persikraustymo būdą todėl, kad su mumis vyko ne tik per beveik 30 metų užgyventas mano turtas (kuriuo tikrai negaliu pasididžiuoti, o gal kaip tik, didžiuojuosi sugebėjusi atsikratyti turėjimo priklausomybės), kuris puikiai tilpo į mano automobilį, bet kartu vyko ir mano mažylis Simba, be kurio jau neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Kėlėmės keltu iš Rygos, o visa kelionė užtruko beveik parą, tačiau viskas praėjo labai sklandžiai – kelte tiesiog ilsėjomės ir mėgavomės ramybe, bei už lango atsiveriančiomis jūros platybėmis.
Visą kelią jaučiau tokį malonų jaudulį. Tiek visko naujo: nauja šalis, nauji, sakyčiau išvajoti namai, naujas gyvenimas, kurio abu taip laukėme. Manau šitie metai, kuomet abu įdėjome labai daug pastangų, kad susitiktume, kad praleistume kartu bent keletą dienų, yra geriausia kas galėjo nutikti mūsų santykiams. Abu žinojome dėl ko stengiamės ir abu mėgavomės kiekviena akimirka praleista kartu. Į viską žiūrėjome labai pozityviai, niekada nesiskundėme, kad mums sunku, niekada nesisavinome vienas kito, tik palaikėme, laukėme ir džiaugėmės. Nuskristi į pasimatymą į vieną ar kitą šalį neatrodė visai sudėtinga. Čia noriu paraginti susimąstyti, tuos, kurie pasakoja, neva neturį laiko nueiti eiti į pasimatymą. Gal verčiau nustoti meluot ir pripažinti sau ir tam žmogui, kad pasimatymo tu nenori, o ne neturi tam laiko? Taip tikrai paprasčiau būtų gyventi ;)
Taigi, pirmosios dienos naujuose namuose buvo kupinos visokiausių minčių ir patirčių: kartu rinkome baldus ir tarėmės kaip norime, kad atrodytų namai. Kartu tvarkėmės ir važiavome apsipirkti, nors ir pavargę, bet su dideliu džiaugsmu kūrėme savo pirmuosius namus. Viskas atrodė taip lengva ir paprasta, turbūt taip būna, kai pagaliau priimi save ir kitą žmogų tokį, koks jis yra. Kai neapkrauni jo savo lūkesčiais, kai nesukuri jo tokio, kokio norėtum, bet priimi ir džiaugiuosi juo tokiu, būtent tokiu ir ne kitokiu, su visais jo privalumais ir trūkumais. Net nežinau ar tai galima pavadinti trūkumais, gal tiksliau kai sugebi priimti viską ir į tai žiūrėti su meilės kupinomis akimis ir širdimi.
Nors praėjo savaitė, aš vis dar džiaugiuosi ir jaučiu be galo malonų jaudulį kiekvieną akimirką leisdama naujuose namuose, leisdama su juo. Gerdama rytinę kavą, eidama pasivaikščioti, gamindama mums maistą, ar, tiesiog, tyliai sėdėdama jo pašonėje.
Esu begalo dėkinga gyvenimui ir visoms jo teikiamoms galimybėms. Esu dėkinga, kad išmokau gyventi prasmingai bei vertingai, pilnavertiškai bei sąmoningai.
Linkiu kiekvienam, atrasti save. Tereikia įsiklausti į savo vidinį balsą, intuiciją ir nuolankiai jos klausyti. Tada Jūs atrasitę tikrajį SAVO laimės šaltinį
Su laime,
Eglė
