Vieną naktį fermoje, tarp avių, kitą – šilkiniuose pataluose ant jūros kranto
Taigi, atėjus vasarai ir tikram atostogų metui (taip, liepos mėnesį čia visi atostogauja), susiruošėme atostogoms ir mes. Tiesa, dar grįžtant prie atostogų meto, visiškai pritariu Agnės Jagelavičiūtės komentarui, kad verčiau visi vienu metu išeitų, paatostogautų ir grįžtų, vietoj to, kad nuo vasaros pradžios iki pabaigos dirbtų pusę kojos, nes kas nors iš kolegų atostogauja ir dėl to “negalime atsakyti į Jūsų klausimą”. Gal pasirodys, kad vėl pataikauju, tačiau Norvegijoje, na bent jau Osle, taip ir yra.
Kodėl tokios atostogos? Kadangi rudenį nusimato be galo daug kelionių, o tuo tarpu ir dar daugiau išlaidų (pvz trijų savaičių gėlių laistymas pas sesę Barselonoje kol ši atostogaus, 10-ties metų sukakties susitikimas su draugais Italijoje ir gyvenimo strategijos ketvirtinis susitikimas su bendraminčiais Prancūzijoje), atostogas pasirinkome labai paprastas, bet neprastas. Nusprendėme sėsti į automobilį ir važiuoti kur akys mato, nakvoti kur oras leidžia, bei valgyti ką dujinis katiliukas įgalus išvirti.
Kad ir kaip skambėtų neįtikinamai, ypač tiems, kuriems teko susidurti su orų "nuspėjamumu" Osle, mums labai pasisekė, tad jau pirmos atostogų dienos vakarą leidome pietinėje pakrantėje, tradiciniame kempinge. Neturėjome visiškai jokių lūkesčių ar idėjų kur nuves mus pirmoji diena ir pirmos valanodos kelio, bet pasisekė gana neblogai. Sausa pieva palapinei, švarūs (geresni net kai kuriuose Lietuvos viešbučiuose) tualetai bei dušai, nuostabi gamta ir saulėlydžiai. Na dar ir stalai bei kėdės paplūdimyje, norintiems čia gaminti ir valgyti. Ką mes aišku ir padarėme.
Vienas iš svarbiausių dalykų tokios kelionės metu: patogus inventorius, kurį čia gauti labai paprasta, o ir ne taip jau brangu. Neperšlampama palapinė, maži lengvi čiūžinukai ir miegmaišiai, rinkinukas maisto gaminimui. Viską lengvai galima sutalpinti į kuprinę, ypač keliaujant dviese. Atvirai kalbant, dar nebuvau patyrusi tokio malonumo turistauti kaip šį kartą.
Kitą dieną, nuvažiavę dar kelis šimtus kilometrų, lydimi saulės vėl apsistojome kempinge. Tiesa, čia žmonių buvo tarsi kokioje AKROPOLIO vykdomoje išpardavimų akcijoje: daugybė šeimų su vaikais. Vienu dviem, trimis, kūdikiais, šunimis, penkių kambarių palapinėmis, vagonėliais... Žodžiu, tipinės norvegiškos šeimos atostogos – palapinėje prie jūros. Ir panašu, kad jie tuo labai mėgaujasi. Na, nes kodėl ne: namukuose įrengtos skalbimo mašinos, kūdikių pervystymo kambariai, geriamo vandens čiaupai, žaidimų aikštelės, o kai kur ir baseinai. Tereikia vieno vienintelio – gero oro, kuris čia, kaip jaunas mėnulis (nu toks, kur tai yra tai nėra) arba labai retas :)
Trečią dieną išsinuomojome valtį ir išplaukėme pasigrožėti fjordais. Mums labai pasisekė: motorinę valtį čia gali išsinuomoti kaip dviratį. Jei esi turistas. Vietiniams, deja, privalu turėti specialias valties vairavimo teises. Tad išplaukėme ir surengėme dar vieną pikniką su dešrelėmis keptomis ant vienkartinio griliaus, gabalėliu sūrio ir salotos lapu. Maistą gamintis turint tokį grilių išties paprasta. Vienas vienintelis dalykas, ko negalėjome atsisakyti – tai kokybiška kava, bet ir tai nebuvo labai sunku. Pasinaudoję draugų patirtimi, pupeles susimalėme iš anksto ir su savimi pasiėmė AEROPRESS kavos aparačiuką, kuris užima labai mažai vietos, yra labai lengvas, o kava paruošta šiuo būdu ko gero pranoktų daugelį kavinių.
Vakarop, užslinkus debesims jau buvome pakeliui pas tėvus į STAVANGER miestą. Visiškai idealu, galvojom, ir likome čia tol, kol praėjo lietūs – lygiai tris dienas. Miestas labai gražus, todėl nuobodžiauti neteko. Gardus naminis maistas, tikra lova ir dušas teikė ypatingą malonumą. Čia toks geras būdas sau priminti tokius dalykus, kurie manome, yra savaime supranami, priprantame ir nebesimėgaujame.
Sulaukus gero oro vėl išsiruošėme į kelionę. Šį kartą – sudėtingesnę. Teks palikti automobilį, susikrauti maistą ir palapines bei leistis į žygį kalnais iki fermos, esančios slėnyje. Ten kitu būdu patekti nėra galimybės, tad pasidarė labai smalsu. Anuomet čia gyveno žmonės, tik sunku suprasti, kaip jie ten tuos namus pastatė. Dabar ganosi šimtai avių, o vienas iš fermos savininkų, geras jau diedukas amžiuje, atskrenda čia malūnsparniu.
Žygis nebuvo sudėtingas, keletas kalnų ir mes jau vietoje. Tiesa, visą kelionę su mumis kartu dalyvavo ir SIMBA (mano šuo). Problemų su tuo turėjome lygiai 0 :) Aišku, jam trumpomis kojytėmis lipti į kalnus nebuvo labai lengva, bet įveikė visą kelią be didesnių keblumų.
Kitą dieną atsikėlę ir išgėrę rytinę kavą, leidomės i antrą žygio dalį iki kito slėnio. Gerai tai, kad palapines palikome ir ėjome tik su buteliuku vandens. Nuėjome iki neapsakomai gražios fermos, išsimaudėme upėje, pamirkėme ir pailsinome kojas vandenyje ir leidomės atgal. Čia ir buvo sunkioji dalis. Dvi valandos atgal iki stovyklavietės, dar dvi – jau su visais daiktais atgal iki mašinos. Skaičiuojant valandomis ar kilometrais ( sukorėme vos 8) įspūdis menkas, tačiau buvo didžiulis karštis, o ėjimas, sakyčiau labiau kopimas į viršų ir apačią yra tikrai tris, o gal penkis kart sudėtingesnis nei pasivaikščiojimas parke ar paplūdimiu.
Po šios ilgos kelionės ir pakankamai didelio nuovargio nusprendėme pasinaudoti giminaičių kvietimu užsukti ir pasisvečiuoti pas juos. Neslėpsiu, po tokio žygio, nakvynės palapinėje tarp avių ir vienintelio maisto – keptų dešrelių diena iš dienos, nekantravau palysti po karštu dušu ir kojas ištiesti lovoje. Bet apie tai, kas mūsų laukė, nebuvau net pagalvojusi. Didžiulis, nepakartojamo grožio namas ant tarp fjordų, pasiplaukiojimas šeimos kateriu apylinkėse ir vakarienė terasoje su vaizdu į saulėlydį. Na ir žinoma, gigantiško dydžio minkštutėlė lova, karštas dušas, ilgas miegas tyloje ir ankstyvi pusryčiai prieš kelionę atrodė lyg pasaka. Tiesa, Simba šiose pramogose jau nedalyvavo, nes saldžiai numigo vos vos atvykus.
Nežinau ar tai buvo jau taip nepakartojamai nuostabu. Juk visi kas vakarą miegame lovoje, prausiamės po dušu, geriame rytinę kavą ir tikrai dėl to nejaučiame jokios euforijos.
Tačiau prisiminiau ir supratau viena, kad atsisakius labai paprastų, kasdienių, patogių, skanių dalykų kuriam laikui gali mums teikti neapsakomą malonumą vėl ir vėl iš naujo. Mes tik per greitai priprantame prie gero ;)
Tik prie kelių nepriprantu, tai kas pas mus reiškia 100 km - 1h, Norvegijoje kaip minimum reikia dauginti iš divejų. Tačiau kelių situacija, ir kaip juos apskritai čia tiesia, ką kainuoja ir kiek užtrunka- tema tikrai verta kito įrašo.
Priminimas Jums: jei neikas nebedžiugina, viskas atrodo savaime suprantama, patogu ir grai - tik išeikite (tiesiogine šio žodžio prasme) iš savo komforto zonos: išeikite iš namų kelioms dienoms, išeikite iš darbo, atsisakykite kavos menesiui. O tada palaima neišpasakyta...:)
