Buvimas savimi: Tai plonytė riba tarp savivertės ir puikybės“

Ilgą laiką galvojau, ką man reiškia buvimas savimi. Tiesą pasakius, anksčiau apie tai per daug nemąsčiau, tačiau kiti žmonės uždavė labai gerų klausimų, privertusių susimąstyti mane ir, tikiuosi, priversiančių susimąstyti kitus.

Taigi, kas apskritai yra ta skambioji frazė „būk savimi“? Drąsą reikšti savo nuomonę, nepaisant nieko? Nepaisant kitų žmonių norų, lūkesčių, nuomonės? Visiškai netiesa. Drąsa būti savimi man reiškia visų pirma gebėjimą priimti save tokį, koks esi. Dar tiksliau – mylėti save, bet ne ta narciziška meile, o ta, besąlygiška. Mylėti save veidrodyje, mylėti save draugų būryje, mylėti būnant su savimi, su nieku nesilyginti.

Tačiau žinau, kad tai yra be galo sunku, nes juk dar mokykloje išmokstame patys save lyginti su kitais. Jei gavai 10-uką – gerai, taip ir turi būti. Jei gavai 8-uką – o kodėl Petras gavo daugiau už tave? Gebėjimas įvertinti savo galimybes, priimti save netobulą, ne patį geriausią iš geriausių – tai yra pirmasis žingsnis link buvimo savimi. Buvimas savimi yra tada, kada tu žinai pagrindines savo gyvenimo vertybes ir veiki vadovaudamasis jomis. Jei tau vertybė – būti geru ir sąžiningu žmogumi, tai kad ir kas benutiktų, kokia situaciją ištiktų, turi toks išlikti.

Kartą diskutavome su drauge. Ji teigė, kad dažnai nepasako savo nuomonės, nenorėdama sukelti nepatogios situacijos. Aš labai nustebau: pasakiusi savo nuomonę nė karto nesukėliau jokio konflikto ar kivirčo. Tad gal esminis skirtumas yra tarp to, ką pasakai ir kaip pasakai? Abi sutikome, kad visgi gebėjimas vadovautis vertybėmis, savo ir artimųjų, mums tik padeda būti savimi. Žinoma, yra plonytė riba, kurią kartais galime peržengti susierzinę ar apimti streso. Tačiau net gebėjimas rodyti savo emocijas, ne tik geras ir blogas, yra drąsa būti savimi.

Žmogus toks sutvėrimas, labai greitai prisitaikantis, priprantantis ir prisiderinantis. Kaip sakydavo mano lietuvių kalbos mokytoja, “plaukia kaip š... pasroviui”. Todėl, kad taip patogiau, patogu būti nematomu. Tačiau labai nepatogu ir pradžioje sunku yra būti savimi: tokiam, koks esi, ir nebijoti, jei kam nors tai kliūva ar nepatinka. Apskritai kitų nuomonė apie mus yra tik jų reikalas ir neturi nieko bendro su mumis. Todėl taisyklė, kuria vadovaujuosi aš, vis primindama sau kaip svarbu būti savimi: kokios mano vertybės? Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi, mokėk pasakyti ne, sakyk „nenoriu“ vietoje „neturiu laiko“ ir būk atviras – visiems geras nebūsi, bet nebūk ir bjaurus.