Milana Jašinskytė: „Didžiausias mano ačiū keliauja už tai, kad gyvenu šį prasmingą gyvenimą – kaip j

Šįkart „Dėkingumo dienoraštis“ skaitytojams pateikia interviu su profesionalia šokėja ir jogos mokytoja Milana Jašinskyte, kuri mielai sutiko papasakoti, kaip kilo mintis užsiimti joga ir ar dar lieka laiko šokiams, bei už ką yra dėkinga labiausiai.

(Asm. arch. nuotr.)

- [endif]Milana, esi profesionali šokėja, jogos mokytoja – sakyk,Ar tai kuo užsiimi gyvenime, teikia tau laimės pojūtį?

[if !supportLists]- [endif]Esu laimingas žmogus, nes tokį save susikūriau, arba tiksliau tariant – perkūriau. Kas mane pažįsta nuo vaikystės, sakytų, jog buvau liūdnų akių vaikas. Tokia ir buvau, liūdna ir pasimetusi, svajinga, tačiau nepasitikinti savo jėgomis ir net nenutuokianti, kokį potencialą turiu. Pastarąjį padėjo atskleisti joga, su kurios pagalba subyrėjo paskutiniai nepasitikėjimo savimi likučiai, o to pasekoje sumažėjo baimė eksperimentuoti savo veiklose. Žinau, ką galiu ir ko dar ne, puiki terpė augti bei evoliucionuoti. Šis žinojimas mane tiek įžemina, tiek skraidina.

[if !supportLists]- [endif] O kuo norėjai būti vaikystėje? Ar iškart svajojai apie šokėjos profesija?

[if !supportLists]- [endif]Nepaisant to, kad talentas bei aistra buvo šokiuose, tėvai pabrėždavo mokslų svarbą. Pamenu, kaip tėtis siūlė farmacininko profesiją, nes jie visuomet neblogai apmokami. Žinant mane, dabar tai skamba kaip absurdo komedija. (aut. past. – šypsosi) Šokdama, nepaisant gerų rezultatų, neturėjau didelių ambicijų, mane vedė talentas bei darbas, o viduje buvau kukli, kuriai reikėjo paskatinimo, o ne žeminimo ar griežtos rankos. Deja, paskatinimo nebuvo dėl įvairių priežasčių. Galiausiai pagailėjusi tėvų „kišenės“ bei pasirinkusi „protingą“ gyvenimo planą baigiau verslo studijas Vilniaus universitete, studijavau Vokietijoje, pradėjau įsitvirtinti koorporatyviniame pasaulyje ir visiškai atsisakiau šokių. Turbūt esu laiminga dar ir dėl to, jog vėliau viskas susidėliojo tarsi savaime, man net nesuvokiant, kas vyksta – pradėjau dirbti šokių mokytoja ir tik po penkerių metų kuklaus darbo, buvau pakviesta į TV šou „Šok su manimi“, kurį su Mindaugu Rainiu laimėjome. Tai priėmiau, kaip ženklą, kad čia mano vieta, o kai įklimpusi į jogą vėl suabejojau ar turėčiau dirbti šokių mokytoja, visata atsiuntė ženklą. Kai paisai ženklų, visata ištiesia ir savo ranką – šį rudenį labai sėkmingai atvėriau „Milana – Dance“ šokių mokyklos duris, o dar pavasarį buvau išrinkta Pasaulinės pramoginių šokių asociacijos hobby klasės viceprezindente. Pasižadėjau sau, jog niekuomet daugiau nebesuabejosiu ar mano vieta šokiuose.

(Nuotr. „Šok su manim“ archyvo Milana ir Mindaudas Rainys)

[if !supportLists]- [endif]Esi jogos mokytoja, kaip kilo mintis apskritai užsiimti joga? Kas jogoje patinka tau labiausiai? Ir ar lieka laiko šokiams?

[if !supportLists]- [endif]Su joga susipažinau prieš daugiau kaip dešimt metų, tačiau rimtai ja nesusidomėjau. Po „Šok su manimi“ reikėjo susitvarkyti viską – gyvenimą, širdį, sveikatą. Tai padariau su joga. Ačiū jai, joga mano vienas didžiausių gyvenimo atradimų. Dievinu tiek fizines asanas, tiek įžvalgas, kurių su laiku tik daugėja per meditacijos praktikas. Joga man padėjo pagyti ir iki šiol padeda pažinti save bei rasti jėgų atleidimui, su kuriuo pastaruoju metu daug dirbu. Dėkingumas, atjauta, aukos vaidmens pašalinimas, nekenkimas, fizinė bei emocinė higiena – tos sritys, su kuriomis neblogai esu apsitvarkiusi. Laukia dar ilgas bei įdomus kelias, nes ego mėgsta siųsti naujus išbandymus, patikrindamas mūsų atsparumą. Tuo labai myliu jogą - ji neaprėpiama, viso gyvenimo praktika, kuri, tikiu, yra vienintelis būdas šviesiam gyvenimui susikurti. Šiuo metu šokiai mane maitina, primena, kad esu gera specialistė, o joga – gyvenimo mokytoja. Abi šios sritys neatsiejamos.

(Nuotr. Milana Yoga)

[if !supportLists]- [endif]Ką tau reiškia dėkingumas? Kam ir už ką esi dėkingą labiausiai?

[if !supportLists]- [endif]Ačiū „Dėkingumo dienoraščio“ komandai, kurios pagalba vasarą dėkingumą įsileidau į kiekvieną savo kūno ir sielos ląstelę. Po trijų mėnesių dėkingumo video socialinėje erdvėje galiu pasakyti, jog įsisavinau, ką iš tiesų tai reiškia. Žinote, kai skaitai vienos srities knygas, aptinki terminus, teorijas, rekomendacijas, žinias, kurios kartojasi. Viską žinai, viską išskaitai, bet vieną dieną galvoje sprogsta mėlynas burbulas ir pagalvoji: „Vau, dabar iš tiesų suprantu ir išjaučiu, ką šis ar kitas reiškia“. Skaityti ir sužinoti neužtenka. Tik tuomet, kai tos žinios pajuda per visą tavo kūną, kaip laidininką, iš tikrųjų suvoki, kas tai yra bei pradedi tuo gyventi. Tada nebereikia galvoti: „Ak, už ką aš šiandien esu dėkinga?“. Esi dėkinga už kiekvieną žingsnį apie tai net negalvodama. Didžiausias mano ačiū keliauja, kad gyvenu šį prasmingą gyvenimą – kaip jogė, kaip mokytoja, kaip mama, kaip gyvenimo partnerė.

[if !supportLists]- [endif]Ar dėkoji ir už nesėkmes?

[if !supportLists]- [endif]Šioje srityje jau spėjau pasidarbuoti. Taip, nes tai galimybė augti ir išmokti siųstas pamokas. Visata mums siunčia tas pačias pamokas bei situacijas tol, kol išmokstame pamoką. Dabar namų darbus pamatau iš pirmo siuntimo.

[if !supportLists]- [endif]Šiais laikais plinta moters visagalės kultas. Kaip manai, įmanoma suderinti moterišką žavesį, švelnumą ir karjeros siekius?

[if !supportLists]- [endif]Juk kartais dėl savo labo reikia gerokai pasistengti. Kaip aš toli nuo tokių aktualijų, jei atvirai. Viską darau ir visokia esu, tačiau kai esi žinanti, kas esi, atsirinkusi prioritetus, atsisijoja labai nemažai pareigų, darbų bei kaukių. Tada lieko laiko, noro, jėgų ir galimybių viskam, kas tikra.

(Nuotr. Asmen. Archyvo)

[if !supportLists]- [endif]Ko reikia, kad būtum mylima ar mylimas?

[if !supportLists]- [endif]Prieš reikalaudama ar tikėdamasi meilės iš kitų, pirmiausia ją parodyk kiekvienam sutiktam. Daugiau nieko nereikia.

[if !supportLists]- [endif]Kokias tris pagrindines savybes žmogui rekomenduotum nuolat ugdyti? Ir kaip?

[if !supportLists]- [endif]Atjauta mums leidžia sušvelnėti, pažvelgti atlaidžiau į save bei kitus. Juk mūsų visur negana, rezultatai nepakankami, turtas per mažas – šitaip gyvendami nuolat nerimaujame ir baudžiame save. Linkiu praktikuoti jogą, ji išmokins įvairių atjautos metodų, švelnumo sau būdų (vienas iš jų, pats paprasčiausias, mokėjimas sustoti per fizinių asanų praktikas, kai jauti, jog kūnas prašo poilsio. Dėkingumas – be jo, jokia įgyvendinta svajonė netenka prasmės. Svarbu sustoti, pasidžiaugti, pasakyti ačiū, o tik tuomet judėti toliau. Mėgstu rašyti ranka, tad dėkingumas puikiai ugdomas rašant dėkingumo dienoraštį. Sąmoningos svajonės – ar galėtumėte sau aktualų norą išdidinti dešimčia kartų? Dar dešimčia? Kaip tai Jus verčia jaustis? Kukliai, džiugiai, valiūkiškai? Kuo ši svaja galėtų prisidėti prie kitų gerovės? Perfrazuokite ją taip, tarsi ji būtų skirta kitų laimei. Užmerkite akis ir svajokite - sąmoningai.

[if !supportLists]- [endif]Tavo laimės formulė kitiems būtų...?

[if !supportLists]- [endif]Atmerkite akis – stebuklas priešais Jus, tik išdrįskite pamatyti.

(Nuotr. „Šok su manim“ Milana)