Modesta: svarbiausia - žvelgti į savo akis kiekviename sprendime ir pastebėti jos žvilga, ar liūdi

Papasakok trumpai apie save, kuo užsiimi gyvenime? Kaip viską spėji?

Šis klausimas tarsi iš naujo kviečia apžvelgti savo gyvenimą ir kartu įsivertinti. Labai ačiū už jį! :)

Jau šešti metai vedu žmones į patyrimines keliones gamtoje. Esu įkūrusi organizaciją “Miško istorijos”. Su bendraminčiais ruošiame maršrutus žygeliams vaizdinguose Lietuvos gamtos kampeliuose. Į juos kviečiame jungtis žmones, kurie nori išbandyti save keliaujant miško paklote tiek dieną, tiek naktį, kai kada basomis ar tylomis, susijungiant su savo esme ir gamta per jusles. Neretai žygiuose plėtojame ir baltų mitologijos tematiką. Integruojame protėvių giesmes, prisimename sakmes, kalbamės apie miško ir žmogaus dvasinį ryšį.

Tai labiau terapinio pobūdžio užsiėmimai, kuriuose esmė ne nueitų kilometrų kiekis, o savęs patyrimas. Šie žygiai sujungia nepažįstamus žmones ir suteikia galimybę pailsėti ir atsipalaiduoti gydančių miškų apsuptyje, todėl jie yra patrauklūs ir sėkmingi.

Laisvalaikiu kuriu, nes negaliu nekurti :) Jau kuris laikas mane kviečia augalų energijos. Žinios, perduotos iš Močiutės ir Mamos, šiandien materializuojasi gyvuose kūriniuose. Esu dėkinga, kad būtent šios subtilios energijos yra mano gyvenimo dalis. Labai mėgstu žoliauti, domėtis gamtos galiomis, atrasti jos išmintį. Mane domina holistinis gyvenimo būdas ir liaudies medicina. Į šį lauką žengiu lėtai, neskubant, su pagarba. Mane žolynai moko, kad viskas ateina savu laiku. Kasmet stebiu kaip vis daugiau augalų man atskleidžia savo paslaptis. Tai be galo įdomi kelionė. Labiausiai augalai man pasitarnauja senoviniame gydyme - smilkyme. Prieš kelis metus intuityviai, iš prisirinktų žolynų ėmiau rišti smilkalų ryšulėlius. O pirmam karantinui prasidėjus ir atsiradus daugiau laiko, pabandžiau nulipdyti smilkalus. Pavyko. Pasidalinau tuo viešai. Atsirado norinčių išbandyti. Taip gimė mini verslas “Miško laumės burtai”, kuris veikiau man yra kūrybinis malonumas. Kuriu tik tada, kai jaučiu, kad to noriu. Stengiuosi nedaryti nieko dėl to, kad reikia. Jeigu tik pradedu save versti, mane iškart augalai moko stabdydami. Tai be galo įdomus santykis, kurį nėra lengva įžodinti. Tai labiau pajautimas ir asmeninis išgyvenimas. Mėgaujuosi ir kuriu su tėkme ir stebiu kaip mažais žingsneliais per mane teka šie procesai.

Visiškai nauja sritis - grafikos dizainas. Čionai esu labai nauja ir žalia. Bet apie dizaino žinias svajojau jau seniai. Dar 2022 m. pradžioje manifestavau kursus, ir man jie šiemet išsipildė. Dėkingumas ir kartu nauja atsakomybė - deramai panaudoti žinias ir leisti sau atsiduoti kūrybiniam procesui. Dar vis negaliu patikėti, bet kartu ir labai džiaugiuosi. Po truputį žinias pradėjau įdarbinti. Nekantru pamatyti, kur nukeliausiu.

Ar tai kuo užsiimi teikia laimę?

Šiuo metu veikiu išties nemažai, nors kartu juntu, kad kūrybinėje - darbinėje veikloje sulėtėjo manieji žingsniai. Naujoji aš skiriasi nuo senosios aš tuo, kad dabar žengdama juos labiau viską apgalvoju, leidžiu sau išjausti klausdama ar tai mano, ar tai apie mane, o gal tai kažkas man primetė. Ir tokia savianalizė man labai patinka. Jaučiuosi kasdien gyvendama vis sąmoningiau. Žinoma, palieku erdvės ir spontaniškoms situacijoms: leidžiu gyvenimui mane nustebinti priimdama kone paskutinės minutės pasiūlymus išvykti su draugais į kalnus ar į tarptautinius mokymus :) Turiu galimybę jaustis laisviau, nes dirbu sau. Tai labai mane džiugina, nes suprantu, kad mano lankstumas yra padidėjęs, o aš jau vis mažiau save stabdau ir riboju. Žinoma, mokausi ir save disciplinuoti, nes žinau kad privalau tokioms atostogoms ir pramogoms pati užsidirbti. Tad tiek, kiek įdedu energijos, toks ir rezultatas. Džiaugiuosi savo drąsa, kad pasirinkau nors ir sunkesnį ir mažiau stabilų kelią, bet žinau, kad dabar darau tai, kas yra apie mane.

Kuo užaugusi norėjai būti vaikystėje?

Oj, kuo tik nenorėjau būti :D Šis klausimas labai geras, nes žinau, kad kartais vaikystės norai gali duoti atsakymus, kai vėl prieinu tą nežinomybės ribą. Kai buvau maža, buvau labai kūrybiška pati susigalvoti žaidimus. Kasdien turėjau vis kitą profesiją, ir man buvo įdomu labai daug kas. Pamenu kaip garsiai dainuodavau, kaip žaisdavau teatrą, kaip pastoviai verslaudavau ką nors pardavinėdama už centus. Dar pamenu, kad norėjau būti kaip karingoji princesė Ksena, arba kareivė, kaip Tėtis. Su Tėčiu labai gerai sutardavau, tad sekiau jo linija ir teko iš arti susidurti su kariuomene, net tris metus tarnavau KASP. Bet kai išties mano moteriškumas pradėjo busti, aš pradėjau atsigręžti prie Mamos krypties - medicinos. Tik pasirinkau ne tradicinę, o holistinę. Ir tai, ką kuriu dabar, yra apie abu mano Tėvus. Tik aš sukūriau visiškai naują versiją, perleisdama per save ir savo gyvenimo patirtis ir pajautas.

Ką tau reiškia dėkingumas? Ir už ką šiandien esi dėkinga labiausiai?

Dėkingumas man reiškia pastebėjimą kiek daug nuostabių dalykų įvyksta kasdienybėje. Net jeigu jie labai atrodo mažyčiai, bet jie būna galingi. Kuo dažniau tai pastebiu, tuo mažiau norisi bambėti ant gyvenimo. Viskas priklauso nuo minčių, požiūrio. Ką pasirenku, ką noriu matyti, tą ir matau. Aš geriau jaučiuosi, jeigu matau mažus stebuklus kasdienoje.

Šiandien esu dėkinga, kad kasdien judu pirmyn link savo tikslų įgyvendinimo. Kai kada tai būna labai maži žingsneliai ir atrodo, kad nieko nevyksta. Bet kai pažvelgiu į jau nueitą kelią, labai didelis dėkingumas gimsta sau, kad išvis pradėjau eiti. Mane labai išlaisvino suvokimas, kad realiai gyvenime gali veikti praktiškai ką tik nori. Aišku, tam reikia pastangų. Bet aš tikiu, kad jeigu mane pasiekė impulsas, reiškia aš savy turiu potencialą. Belieka patikėti savimi ir nebijoti žengti.

O ką darai, jei kartais tave aplanko liūdesys?

Kartais stengiuosi jį išjausti, mokausi to. Anksčiau bėgau nuo liūdesio. Dabar kitaip žvelgiu į tai: liūdesys kažką sako. Bet labai svarbu tame liūdesio liūne per ilgai neužsibūti. Aš esu savo gyvenimo valdovė, tad žinau, kad kaskart renkuosi kaip praeis mano diena. Jeigu neberandu savy resursų, ieškau jo išoriškai: knygose, muzikoje, susitikimuose su kūrybingais, didelių idėjų žmonėmis, pasimatymuose su draugais, kurie vienareikšmiškai ištraukia iš liūdesio arba bent jau galime paliūdėti kartu. Yra daug būdų, svarbu žinoti, kad visada yra šviesos šaltinių, belieka juos atrasti ir įsileisti į savo gyvenimą.

5. Kokias tris pagrindines savybes žmogui rekomenduotumei nuolat ugdyti? Ir kaip?

Tikėjimas savo vidine galia. Dėkingumas. Širdies atvėrimas pasauliui.

6. Tavo laimės formulė kitiems būtų?

Atrasti savo laimės formulę. Vidus pasakys teisingiausiai. Klausyti savęs, savo vidinio balso. Klausyti savo kūno. Kūnas yra išmintingas. Žvelgti į savo akis kiekviename sprendime, ir pastebėti ar jos žvilga ar liūdi. Akys nemeluoja.